Kaip veikia superkompiuteris
Įprastas kompiuteris veikia dvejetainės sistemos principu: kiekvienas informacijos bitas gali būti 0 arba 1. Šioje sistemoje kompiuteris viską užrašo ir skaičiuoja. Pavyzdžiui, skaičius 42 dvejetainėje sistemoje būtų užrašomas taip: 101010.
Lustų lygmeniu, labai supaprastinus, dvejetainė sistema iš esmės reiškia du dalykus: yra elektros impulsas arba jo nėra. Tam tikrą kiekį tokių impulsų priima kompiuterio lusto loginiai vartai, kurie juos sudeda ir „išduoda“ vieną informacijos bitą. Iš daugybės bitų sudaromi ir saugomi duomenys: vaizdas, garsas, tekstas.
Įprastuose kompiuteriuose visi bitai vienu metu gali būti tik 0 arba 1. Superkompiuteriuose kiekvienas bitas (vadinamas kubitu) gali būti ir 0, ir 1 tuo pačiu metu. Ir valdoma yra ne elektros srovė, o tikimybė, kad kubitas pereis į vieną ar kitą būvį. „D-Wave“ tikimybę valdo per magnetinį lauką.
Tokia kvantinių kompiuterių ypatybė leidžia jiems atlikti kur kas daugiau skaičiavimų vienu metu ir, bent teoriškai, daryti tai greičiau. Pavyzdžiui, 5 kubitų superkompiuteris vienu metu gali būti 32 būvių. Tai reiškia, kad jis gali vienu metu atlikti 32 skaičiavimus. Kuo daugiau kubitų luste, tuo daugiau operacijų galima atlikti. Palyginkime, įprastas kompiuteris, nesvarbu, kad ir koks galingas būtų, vienu metu gali būti tik vieno būvio ir atlikti tik vieną operaciją. Kitaip sakant, tai, kad kompiuteryje vienu metu veikia kelios programos, tėra iliuzija, savotiškas greičio triukas. Kompiuteris vieną operaciją atlieka vienu metu, tiesiog tai vyksta taip greitai, kad žmogui atrodo, jog tai vyksta vienu metu. [1]
Dar vienas aspektas kuo superkompiuteris išsiskiria iš kitų tipų kompiuterių ir tai kas jį paverčia super, yra tai kaip jo skaičiavimo mazgai yra sujungti. Pastarieji yra sujungti tarpusavyje ir gali komunikuoti ir keistis duomenimis vieni tarp kitų. Žinoma, jų komunikavimui yra reikalinga tam tikra programinė įranga, kuri šia galimybę ir galėtų suteikti.